Dauguma technologijų prašo žmonių prisitaikyti prie jų.
Atsisiųsti programėlę.
Susikurti paskyrą.
Prisiminti dar vieną slaptažodį.
Išmokti naują sąsają.
Suprasti, kur paspausti.
Nuolat atnaujinti įrenginį.
Jaunesniems vartotojams tokie reikalavimai gali atrodyti beveik nepastebimi.
Vyresniam žmogui, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido be išmaniųjų telefonų, programėlių ar pokalbių DI, jie gali tapti skirtumu tarp naudingo produkto ir produkto, kuriuo taip ir nebus pradėta naudotis.
Rūpestėlis remiasi priešinga prielaida: ne žmogus turi prisitaikyti prie technologijos, o technologija turi išmokti bendrauti su žmogumi jam pažįstamu būdu.
Klaipėdoje Tomo Margelio kuriamas Rūpestėlis yra lietuviškai kalbantis balsinis DI asistentas, skirtas vyresnio amžiaus žmonėms.
Nereikia mokytis naudotis nauju įrenginiu.
Nereikia perprasti naujos programėlės.
Paslauga veikia per tai, kuo beveik visi jau moka naudotis:
paprastą telefono skambutį.
Ir Margelis nuo pat pradžių nori pabrėžti vieną dalyką.
Rūpestėlis nėra tik dar viena DI idėja, kurią dar reikia sukurti.
Produktas jau sukurtas, išbandytas ir veikia Lietuvoje.
Pradėti nuo žmogaus, o ne nuo sąsajos
Rūpestėlio idėja prasidėjo nuo paprasto klausimo.
Kodėl vyresni žmonės turi mokytis naujų skaitmeninių sąsajų, jei technologija pati galėtų išmokti prisitaikyti prie jų?
Margeliui šis klausimas greitai tapo ne tik patogumo klausimu.
Jis tapo savarankiškumo klausimu.
„Mūsų atspirties taškas yra pagarba žmogui, jo patirčiai, savarankiškumui ir pasirinkimams“, – sako jis.
Šis principas atsikartoja visame produkte.
Telefonas svarbus todėl, kad jis pažįstamas ir plačiai prieinamas.
Tačiau Margelis nelaiko paties telefono pagrindine produkto savybe.
Balsas yra tik sąsaja.
Svarbesnis klausimas – ką paslauga iš tikrųjų gali padėti žmogui atlikti.
Daugiau nei pokalbis
Rūpestėlis skirtas padėti spręsti kasdienius poreikius.
Asistentas gali kalbėtis, rasti informaciją, valdyti priminimus, padėti suformuluoti prašymus ir palaikyti komunikaciją su paslaugų teikėjais ar institucijomis per prieinamus ir vartotojo patvirtintus kanalus.
Žmogui gali reikėti informacijos apie vietos paslaugą.
Pagalbos parengiant užklausą institucijai.
Priminimo apie svarbų dalyką.
Arba pagalbos susisiekiant su kitu žmogumi ar organizacija.
Skirtumas tarp šių veiksmų svarbus.
Rūpestėlis nelaiko kiekvieno prašymo užduotimi, kurią DI gali automatiškai įvykdyti iki galo.
Bendrovė atskiria tris būsenas:
prašymą;
pradėtą veiksmą;
ir
patvirtintą rezultatą.
Jeigu žmogus paprašo asistento padėti, tai dar nereiškia, kad užduotis tikrai atlikta.
Margelio teigimu, aiškiai komunikuoti šį skirtumą yra svarbi patikimo DI dalis.
DI turi mokėti pasakyti „nežinau“
Balsiniai asistentai susiduria su viena sudėtinga pagunda.
Jie sukurti taip, kad pokalbis nesustotų.
Kai kažkas neaišku, kalbos modelis dažnai gali pateikti tikėtiną interpretaciją ir tiesiog tęsti pokalbį.
Demonstracijoje tai gali atrodyti sklandžiai.
Rūpestėlio atveju toks elgesys gali būti būtent tai, ko reikia vengti.
„Jeigu asistentas nėra tikras, jis turėtų pasitikslinti“, – sako Margelis.
„Jeigu veiksmo atlikti nepavyko, žmogui neturi būti sakoma, kad jis pavyko.“
Skamba savaime suprantamai.
Praktikoje tai paliečia vieną svarbiausių taikomojo DI problemų.
Užtikrintai kalbanti sistema gali sudaryti įspūdį, kad kažkas įvyko, nors iš tikrųjų neįvyko.
Žinutė galėjo būti parengta, bet neišsiųsta.
Pranešimas galėjo būti išsiųstas, bet neperskaitytas.
Prašymas galėjo būti pradėtas vykdyti, bet rezultatas dar nepatvirtintas.
Todėl Rūpestėlis yra toliau tobulinamas pagal tai, ką Margelis vadina sąžiningumo principu.
Kai sistema nėra tikra, ji turi paklausti.
Kai kažkas nepavyksta, ji turi tai pasakyti.
Ir kai rezultatas nėra patvirtintas, DI neturėtų neapibrėžtumo paversti tariamu užtikrintumu vien tam, kad pokalbis skambėtų sklandžiau.
Lietuviškas pokalbis nėra tvarkingas transkriptas
Lietuviškai kalbančio balso asistento kūrimas kelia ir labai praktiškų inžinerinių problemų.
Tikri žmonės nekalba kaip parašyti promptai.
Jie daro pauzes.
Pertraukia save.
Pakeičia temą.
Vartoja regioninius posakius.
Kalba greitai.
Kalba lėtai.
Palieka mintis neužbaigtas.
Kartojasi.
Vyresniam vartotojui pokalbis taip pat turi išlikti suprantamas ir patogus.
Todėl Rūpestėlis daug dėmesio skiria aiškiai kalbai ir tinkamam pokalbio tempui.
Jeigu sistema nesupranta, pageidaujama reakcija yra pasitikslinti, o ne spėlioti.
Margelis neatskleidžia konkretaus techninio sprendimo ir vadina jį nuosavybine technologija.
Tačiau produkto tikslas aiškus:
pokalbis turi prisitaikyti prie žmogaus, o ne žmogus turi išmokti, kaip teisingai kalbėtis su mašina.
Vyresnis žmogus lieka sprendimų priėmėju
Tai tampa ypač svarbu tada, kai balsinis asistentas gali ne tik atsakyti į klausimus.
Pokalbių DI, galintis koordinuoti veiksmus su artimaisiais, slaugos darbuotojais, institucijomis ar paslaugų teikėjais, gauna prieigą prie vis jautresnių žmogaus gyvenimo sričių.
Rūpestėlis į šią problemą žiūri per aiškų principą:
sprendimus priima pats vyresnis žmogus.
Pokalbis su asistentu nėra laikomas neribotu įgaliojimu.
Skirtingiems veiksmams gali reikėti skirtingų leidimų.
Žmogus turėtų pats spręsti, kokia informacija gali būti dalijamasi.
Ką galima prisiminti.
Kokius veiksmus galima atlikti.
Su kuo galima susisiekti.
Ir kada paslaugos naudojimas turi būti nutrauktas.
Šeimos nariai gali būti įtraukti.
Slaugos ar priežiūros darbuotojai taip pat gali būti įtraukti.
Tačiau vien tai, kad kažkas moka už paslaugą, automatiškai neperduoda jam kontrolės.
„Pagalbą gaunantis žmogus turi išlikti pagrindiniu sutikimo ir paslaugos santykio dalyviu, nepriklausomai nuo to, kas už paslaugą moka“, – sako Margelis.
Tai gali tapti viena svarbiausių viso produkto dalių.
Šeimos pagalba neturi reikšti savarankiškumo praradimo
Vyresniems žmonėms skirtos technologijos labai lengvai gali pavirsti stebėjimo priemone.
Šeimos nario ketinimai gali būti visiškai geri.
Jis nori žinoti, ar tėvui, mamai ar seneliui viskas gerai.
Nori, kad priminimai veiktų.
Nori būti informuotas, jeigu reikia dėmesio.
Tačiau yra esminis skirtumas tarp pagalbos ir stebėjimo.
Rūpestėlis sąmoningai bando šią ribą išlaikyti.
„Vyresnio žmogaus orumas ir savarankiškumas neturėtų mažėti vien todėl, kad jis gauna pagalbą“, – sako Margelis.
Šeimos įsitraukimas gali būti naudingas.
Tačiau jis neturėtų automatiškai nusverti paties žmogaus pasirinkimų.
Todėl Rūpestėliui sutikimas nėra vien teisinė varnelė.
Tai produkto dizaino dalis.
Perdavimas žmogui nėra tas pats, kas garantuota pagalba
Vienas sudėtingesnių klausimų bet kuriam DI asistentui – kas atsitinka, kai situacijos jau nebeturėtų spręsti mašina.
Jeigu konkreti paslauga apima įgaliotą žmogišką kontaktą ar operatorių, Rūpestėlis gali padėti koordinuoti ar eskaluoti situaciją pagal atitinkamą darbo eigą.
Tačiau Margelis sąmoningai vengia miglotų pažadų apie „perdavimą žmogui“.
Egzistuoja svarbus skirtumas tarp pranešimo išsiuntimo ir patvirtinimo, kad žmogus iš tikrųjų suteikė pagalbą.
Žinutė šeimos nariui negarantuoja, kad jis ją pamatė.
Eskalacija nereiškia, kad problema išspręsta.
Todėl konkretus veikimo modelis priklauso nuo paslaugos ir darbo eigos.
Pasak Margelio, tokie procesai turi būti patikrinti prieš juos žadant vartotojams.
Tai gana konservatyvus požiūris DI produkto kontekste.
Tačiau paslaugoje, skirtoje vyresnio amžiaus žmonėms, neaiškumas dėl to, ar žmogus iš tikrųjų perėmė situaciją, gali būti gerokai pavojingesnis nei paprastas pripažinimas, kad sistema nežino.
Rūpestėlis nėra skubiosios pagalbos tarnyba
Tas pats atsargumas taikomas sveikatos ir skubios pagalbos situacijoms.
Rūpestėlis nėra medicinos prietaisas.
Jis nėra skubiosios pagalbos dispečerinė sistema.
Ir jis nepakeičia sveikatos priežiūros specialistų.
Žmogus, kuriam reikia skubios pagalbos, turėtų skambinti 112.
Bendrovė dirba ties tinkamomis saugumo rekomendacijomis ir galimais žmogaus įsitraukimo mechanizmais, tačiau Margelis neteigia, kad pokalbis su DI gali garantuoti skubią pagalbą.
Ši riba svarbi todėl, kad vartotojai nebūtinai mąsto produktų kategorijomis.
Jeigu asistentas yra pasiekiamas kasdien ir kalba natūraliai, žmogus gali instinktyviai pradėti laikyti jį universaliu pagalbos šaltiniu.
Todėl produkto atsakomybė yra ne tik paaiškinti, ką jis gali.
Jis taip pat turi aiškiai parodyti, ko negali.
Kas moka, nebūtinai kontroliuoja paslaugą
Rūpestėlis mato kelias galimas klientų grupes.
Vyresni žmonės gali užsisakyti paslaugą patys.
Šeimos nariai gali ją nupirkti artimajam.
Priežiūros organizacijos ar bendruomeninių paslaugų teikėjai gali ją naudoti kaip platesnės paslaugos dalį.
Tačiau skirtingi mokėjimo modeliai nekeičia pagrindinio principo.
Pagalbą gaunantis žmogus išlieka pagrindiniu sutikimo proceso dalyviu.
Tai sukuria įdomų verslo modelio iššūkį.
Daugelyje vartotojiškų produktų klientas ir vartotojas yra tas pats žmogus.
Rūpestėlio atveju taip gali būti ne visada.
Sūnus ar dukra gali mokėti.
Paslaugą gali įsigyti priežiūros organizacija.
Tačiau į telefono skambutį atsakantis žmogus yra tas, kurio savarankiškumą produktas turi apsaugoti.
29,99 euro per mėnesį
Šiuo metu Rūpestėlis viešai siūlo privatų vartotojų planą už 29,99 euro per mėnesį.
Tikslas – padaryti kasdienę pagalbą pakankamai prieinamą įprastam naudojimui ir kartu išlaikyti paslaugą efektyvią naudojant automatizaciją.
Tačiau ekonomika tiesiogiai susijusi su saugumo modeliu.
Kuo daugiau situacijų reikalauja žmogaus įsitraukimo, tuo daugiau atsiranda operacinių sąnaudų.
Kuo daugiau veiksmų DI atlieka savarankiškai, tuo tiksliau turi būti apibrėžtos jo ribos.
Margelis neviešina įmonės nuosavybinės kaštų struktūros ar tiekėjų susitarimų.
Vietoje to tvarią kainodarą jis sieja su trimis dalykais:
operaciniu efektyvumu;
atsakingai apibrėžta paslaugos apimtimi;
ir nuolatiniu kokybės gerinimu.
Iššūkis nėra vien padaryti DI pigų.
Reikia padaryti visą paslaugą patikimą už kainą, kurią žmonės realiai gali mokėti.
Jau veikia – ir plečia paslaugos galimybes
Rūpestėlis jau yra sukurtas, išbandytas ir veikia Lietuvoje, o mokėjimai integruoti per Stripe.
Pasak Margelio, 2026 m. spalio 27 d. asistentas atliko 42 funkcijas.
Iš viso buvo sukurta 196 funkcijos, įskaitant tas, kurios dar laukia prijungimo ar aktyvavimo.
Šis skirtumas svarbus.
Bendrovė atskiria tai, ką paslauga gali atlikti šiandien, nuo funkcijų, kurios techniškai jau sukurtos, bet dar nėra aktyvios paslaugos dalis.
Todėl kitas etapas nėra vien kurti daugiau funkcijų.
Tai papildomų jau sukurtų galimybių prijungimas ir aktyvavimas kartu plečiant realų dabartinės paslaugos naudojimą.
Rūpestėlis taip pat pristatė pilną savivaldybėms skirtą paslaugos paketą.
Margelio teigimu, susidomėjimą išreiškė 43 iš 60 Lietuvos savivaldybių.
Šis skaičius reiškia išreikštą susidomėjimą, o ne 43 pasirašytas sutartis, tačiau rodo potencialiai svarbią antrą rinką šalia privačių vartotojų ir šeimų.
Dalis šio savivaldybių susidomėjimo jau pradeda virsti konkrečiais žmonių nukreipimais.
Pasak Margelio, iki 2026 m. spalio 27 d. 11:25 val. Neringos savivaldybė buvo pateikusi aštuonis žmones, norinčius naudotis Rūpestėliu.
Ir čia skirtumas vėl svarbus.
Žmogaus nukreipimas yra žingsnis aktyvavimo link.
Tai nereiškia, kad visi aštuoni žmonės jau gauna Rūpestėlio skambučius.
Toks atsargus atskyrimas tarp susidomėjimo, nukreipimo, aktyvavimo ir realaus paslaugos teikimo atitinka tą pačią filosofiją, kurią Rūpestėlis taiko pačiame produkte:
nevadinti kažko užbaigtu tol, kol tai iš tikrųjų nėra užbaigta.
Produktas jau veikia, tačiau kitas etapas vykdomas sąmoningai
Bendrovė demonstruoja Rūpestėlį potencialiems vartotojams ir viešojo sektoriaus organizacijoms.
Artimiausias iššūkis vis labiau tampa ne įrodymas, kad balsinis asistentas apskritai gali egzistuoti, o jo diegimas realiame pasaulyje.
Paslauga jau veikia.
Mokėjimai jau veikia.
Dešimtys funkcijų aktyvios.
Dar daug daugiau jų jau sukurtos.
Savivaldybės rodo susidomėjimą.
Pradeda atsirasti konkrečių potencialių vartotojų nukreipimų.
Kitas etapas – plėsti veikiančios paslaugos naudojimą ir kartu prijungti papildomas jau sukurtas galimybes.
Tačiau Margelis ir toliau atsargiai skiria aktyvias funkcijas nuo būsimų integracijų.
Papildomos integracijos ar funkcijos, kurios vis dar tikrinamos, nėra pateikiamos taip, lyg jau būtų aktyvios.
Tai atitinka tą patį principą, matomą kitose produkto dalyse.
Nepristatyti kažko kaip atlikto, kol tai iš tikrųjų nėra atlikta.
Per artimiausius metus bendrovė nori didinti praktinę paslaugos vertę ir kurti tvirtus, pasitikėjimu grįstus santykius tiek su individualiais vartotojais, tiek su organizacijomis.
Ir nėra deklaruojamo tikslo kurti milžinišką bendros paskirties kalbos modelį.
Margelis tai laiko visai kitu žaidimu.
Nekonkuruoti su pamatiniais modeliais
Didžiausios pasaulio DI bendrovės leidžia milijardus kurdamos vis galingesnius bendros paskirties modelius.
Nedidelei Lietuvos įmonei nėra daug prasmės bandyti konkuruoti su jomis tiesiogiai.
Rūpestėlis renkasi priešingą kryptį.
Naudoti vis pajėgesnę bazinę DI technologiją.
O tada specializuotis aplink labai konkretų vartotoją.
Konkrečią kalbą.
Konkrečią sąsają.
Konkretų poreikių rinkinį.
Ir, galbūt svarbiausia, konkretų ribų rinkinį.
„Mūsų tikslas nėra konkuruoti su didžiausiomis pasaulio DI bendrovėmis kuriant bendros paskirties pamatinius modelius“, – sako Margelis.
„Mūsų tikslas – pasiūlyti specializuotą paslaugą, padedančią realiems žmonėms spręsti realius kasdienius poreikius.“
Tai tampa vis svarbesniu DI startuolių modeliu.
Pamatinis modelis gali tapti infrastruktūra.
Tikrasis produktas yra tai, kas pastatoma aplink jį.
Sunkiausia dalis gali būti ne pats DI
Rūpestėlį lengva apibūdinti kaip balsinį DI asistentą vyresnio amžiaus žmonėms.
Tačiau pokalbis su įkūrėju rodo, kad įdomesnė produkto problema slypi kitur.
Sudėtingiausi klausimai nėra vien:
Ar DI moka kalbėti lietuviškai?
Ar jis gali atsakyti į klausimą?
Ar gali paskambinti?
Sunkesni klausimai yra:
Kada jis turėtų klausti, o ne spėti?
Kada jis turi teisę atlikti veiksmą?
Kaip jis įrodo, kad veiksmas iš tikrųjų buvo sėkmingas?
Kada turi įsitraukti žmogus?
Kaip išsaugoti žmogaus savarankiškumą, kai už paslaugą moka artimasis?
Kas nutinka, kai žmogus paprašo tokios pagalbos, kurios sistema negali saugiai suteikti?
Ir kaip šias ribas paaiškinti pakankamai aiškiai, kad vartotojas jas suprastų?
Šie klausimai nėra tokie įspūdingi kaip blizgi DI demonstracija.
Tačiau būtent jie daug labiau lemia, ar tokiu produktu galima pasitikėti.
Pagalba jūsų sąlygomis
Pagrindinė Rūpestėlio idėja nėra ta, kad vyresniems žmonėms reikia daugiau technologijų.
Beveik priešingai.
Jiems neturėtų reikėti tapti technologijų ekspertais vien tam, kad galėtų pasinaudoti tuo, ką gali šiuolaikinė programinė įranga.
Sąsaja gali būti tai, ką jie jau supranta.
Telefonas.
Pokalbis.
Pažįstama kalba.
Tačiau po šiuo paprastumu slepiasi daug sudėtingesnis produkto iššūkis: nuspręsti, kiek toli technologijai apskritai turėtų būti leidžiama eiti.
Rūpestėlis į šį klausimą bando atsakyti žmogų palikdamas centre.
Ne šeimos narį.
Ne priežiūros organizaciją.
Ne DI.
Žmogų.
Kaip savo filosofiją apibendrina pati bendrovė:
„Jūsų gyvenimas. Jūsų sprendimai. Rūpestėlis – pagalba jūsų sąlygomis.“
Daugiau: https://rupestelis.lt/